Lietuvių gestų kalba yra KALBA, todėl kurtieji nėra nei kurčnebyliai, nei nebyliai, ir jie labai įsižeidžia, jei juos kas taip pavadina.

Taip pat buvo sugriauti tokie tarp girdinčiųjų paplitę mitai apie gestų kalbą:

  • Gestų kalba – rankomis rodoma lietuvių kalba.

    Daugumai žmonių atrodo, kad ji yra lietuvių kalbos forma, kai vietoj žodžių rodomi atitinkami gestai. Iš tiesų gestai žymi sąvokas, o nacionalinės gestų kalbos turi mažai ką bendro su tose šalyse vartojamomis žodinėmis kalbomis.

  • Gestų kalba – labai konkreti (primityvi),

    todėl tinka tik buitiniam bendravimui. Gestų kalba yra visiškai kitokios prigimties nei žodinė kalba, todėl lyginti ją su žodine pagal šios kriterijus yra beprasmiška. Gestų kalba niekuo neprastesnė už kitas kalbas, ja kurtieji bendrauja, mąsto, pažįsta pasaulį. Taip pat gestų kalba turi labai savitą ir turtingą gramatiką, kur svarbu erdvė ir veido išraiška.

  • Gestų kalba – tarptautinė.

    Ne, ji nacionalinė, nes yra gyva ir nuolat kintanti. Tačiau gestų kalbos taip pat gali būti giminiškos arba labai tolimos. Pavyzdžiui, lietuvių gestų kalboje yra daug sąsajų su rusų, tačiau ji labai skiriasi nuo kinų gestų kalbos. Egzistuoja ir tarptautinė gestų kalba, ji reikalinga kurtiesiems bendraujant įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.

  • Gestų kalba sukurta kurtiesiems mokyti.

    Kurtiesiems gestų kalba yra pagrindinė bendravimo ir net mąstymo priemonė. Ji atsirado savaime ir nuolat kinta, taigi kurčiųjų vartojama gestų kalba yra natūrali. Nuo 1995 metų Lietuvoje gestų kalba pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba.

Nuo 1995 metų Lietuvoje gestų kalba pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba.

Be gestų egzistuoja pirštų abėcėlė. Ji vartojama nurodyti daiktų ir reiškinių pavadinimams, kurių nesama gestų kalboje – asmenvardžiams, vietovardžiams, įvairiems terminams. Tačiau taip rodomi žodžiai gestų kalbai yra svetimybės, todėl greit atsiranda žodžius pakeičiantys gestai (ypač asmenvardžiams ir vietovardžiams).

Žodis yra linijinis ženklas, garsas seka garsą (kalbant) ar raidė raidę (rašant), o gestas – erdvinis, visi gesto elementai svarbūs vienu metu. Taigi žodį sudaro garsai (kalbant) ar raidės (rašant), o gestą sudaro šie komponentai:

  1. plaštakos forma (gaubta, plokščia ir pan.);
  2. plaštakos padėtis (orientacija, kaip, į kurią pusę pasukta);
  3. plaštakos padėtis erdvėje (ties galva, pilvu ir pan.);
  4. judesys (judėjimo trajektorija, greitis ir pan.); 5) nerankiniai elementai (veido išraiška, galvos pasukimas ir pan.).