Jaunimo lyderės neišgąsdino lietuvių kalba

  • Autorius: Indrė Mikalauskaitė

Monika Kumžaitė (29m.) – tikra jaunosios kurčiųjų kartos vedlė. Kurčiųjų bendruomenė ją žino kaip LKJA prezidentę ir aktyvistę, kuri drąsiai kovoja už kurčiųjų teises. Tačiau ne visi žino, kad pastaruosius metus mergina taip pat praleido universitete. Ji į kurčiųjų istoriją įėjo su dar vienu pasiekimu – tapo pirmąja kurčiąja, kuri baigė lietuvių filologijos pedagogikos studijas. Todėl šiandien kalbamės apie du besibaigiančius jaunos merginos gyvenimo etapus – jos studijas ir LKJA prezidentės kadenciją.

Su M.Kumžaite kalbasi „Akiračio“ korespondentė Indrė Mikalauskaitė.

Tavo gimtoji kalba – gestų kalba. Kaip tau kilo mintis studijuoti lietuvių kalbą?

Iš tiesų buvo labai sunku apsispręsti, ką norėčiau studijuoti. Kilo daug įvairių abejonių. Žinojau, kad kurtieji, kurie baigia universitetus, neturi aiškios ateities, susiduria su daug kliūčių, įsidarbinant. Todėl iš bėdos įstojau į pradinį ugdymą. Kai mane priėmė į šią programą, pradėjau internete domėtis apie kitas studijų programas. Taip netyčia užtikau ir lietuvių filologijos studijų programos aprašymą. Tuomet pajutau susidomėjimą šiomis studijomis ir nusprendžiau į jas perstoti.

Tačiau šis perstojimas buvo sudėtingas. Komisija gana kritiškai vertino mano galimybes studijuoti, nes anksčiau kurtieji dar nebuvo studijavę šios specialybės. Jie nesuprato, kaip kurčias žmogus galėtų studijuoti lietuvių kalbą. Tačiau aš pasirinkau neakivaizdines studijas, tad jie man leido pabandyti. Buvau pirmoji kurčioji, įstojusi studijuoti lietuvių filologiją.

O kaip sekėsi studijuoti – turbūt viskas buvo nauja?

Tikrai taip. Kadangi aš mokiausi kurčiųjų mokykloje, universitete susidūriau su daug naujovių. Visų pirma, buvo kitokia ugdymo programa. Kurčiųjų mokykloje programa, vadovėliai yra palengvinti ir pritaikyti kurtiesiems. Universitete viskas buvo kitaip – daug sudėtingesnė programa, literatūra, knygos. Buvo sunku – turėjau pasivyti girdinčiuosius studentus. Reikėdavo pasiimti girdinčių mokyklų vadovėlius ir skaityti tai, ką jie mokėsi mokykloje. Tik tuomet galėdavau suprasti, ko mane moko universitete.

Tačiau girdintiems stundentams šios studijos taip pat nebuvo lengvos. Kaip ne visi kurtieji puikiai moka lietuvių gestų kalbą, taip ne visi girdintiems sekasi mokytis lietuvių kalbos. Mano dvi kursiokės nutraukė studijas, nes buvo per sunku.

Buvo ir kitų naujovių, ko anksčiau nežinojau. Pavyzdžiui, kad girdinčių mokykloje moko lietuvių kalbos tarmės, akcentologijos. Apie tai yra daug įvairios literatūros tiek Europoje, tiek pasaulyje. Be to, sužinojau apie pedagogiką – kaip reikia mokyti. Gavau ir psichologijos žinių. Šios studijos buvo tikrai įdomios. Mokiausi ir kitų kalbų – man labai patiko lotynų kalba. Labai norėjau mokytis ir italų, prancūzų kalbų, bet jų galėjo mokytis tik dieniniame skyriuje studijuojantys studentai. Taigi neakivaizdžiai studijuojantys susiduria su tam tikrais apribojimais.

Ar nesigailėjai pasirinkusi tokią sunkią specialybę?

Šios studijos tikrai nebuvo lengvos, ne kartą norėjosi jas mesti. Atrodė, kad lietuvių kalba- tai girdinčiųjų kalba, čia jų studjos. Jie gali universitete įgytas žinias pritaikyti ateityje. O aš tik dalį žinių galėčiau pritaikyti kurčiųjų mokykloje, bet tikrai ne viską. Studijų metu mane labai palaikė artimieji, draugai. Jų dėka jaučiausi stipresnė ir baigiau universitetą.

O ar studijos buvo naudingos?

Žinoma, studijos mane išmokė ir daug ko gero. Buvau nustebinta, kokia ištyrinėta yra lietuvių kalba, kokia turtinga yra lietuvių kalbos istorija! Palyginus, gestų kalba dar yra jauna, mažai paliesta. Taigi, tiek sužinojus apie lietuvių kalbą, ėmiau ją labiau gerbti. Pradėjau stengtis taisyklingai rašyti, nenaudoti jokių išgalvotų žodžių, žargono. Patobulėjau ne tik žiniomis, bet ir asmenybe.

Šiandien džiaugiuosi, kad mano lietuvių kalbos žodynas tapo turiningesnis. Galiu lengviau rašyti, reikšti savo mintis, susirašinėti su kitais. Be to, lengviau sekasi ir kurti įvairius tekstus. Šias žinias pritaikau ir dirbdama gestų kalbos vertėja. Darbo metu tenka lietuvių kalbos tekstą versti į gestų kalbą. 

Kokie tavo ateities planai? Ar sieji ateitį su įgyta specialybe?

Ateitį norėčiau sieti su bilingvizmo tyrinėjimu. Nors lietuvių gestų kalba yra patvirtina ugdymo programose, tačiau kokia realybė? Ar iš tikrųjų kurčiųjų mokykloje yra bilingvizmas?

Tačiau šie planai tik ateičiai, šiandien turiu kitų planų. Po naujų metų išvykstu į Autraliją. Ten pasirinkau sporto ir rekreacijos studijas. Laisvalaikiu galėsiu plaukioti su banglente, surfingas – mano sena svajonė. O vėliau? Kol kas planuose – tik kelionės. 

Kokių patarimų galėtum duoti kurtiesiems, kurie nemėgsta lietuvių kalbos?

Kai buvau maža, aš taip pat labai nemėgau lietuvių kalbos. Mokykloje nebuvo vartojama gestų kalba, visi mokytojai kalbėdavo tik lietuvių kalba. Kai lietuvių kalbos pamokų metu reikėdavo skaityti įvairius tekstus, aš prašydavau mokytojos pagalbos. Tačiau jai paaiškinus, aš vis tiek nesuprasdavau. Taip būdavo dėl to, kad mokytoja kalbėjo tik šnekamąja lietuvių kalba.

Tačiau mamos dėka atradau ryšį su skaitymu. Kai po mokyklos grįždavau namo, lietuvių kalba parašytą tekstą mama man paaiškindavo gestų kalba. Ji man aiškindavo ne kalkine, o tikrąja gestų kalba, duodavo įvairių pavyzdžių.

Taigi manau, kad svarbu jau nuo pat vaikystės, kai vaikams yra 2-3 m., kurčiųjų vaikų tėvams skaityti kartu su vaikais. Girdintys tėvai visada skaito savo mažiesiems įvairias pasakas. Kodėl to negali daryti kurtieji? Tuomet vaikai pradėtų sieti gestų kalbą su lietuvių kalba ir geriau ją suprasti.

Pastaruosius metus buvai ne tik studentė, bet ir LKJA prezidentė. Baigiasi kadencija. Kokios mintys?

Šie trys metai, kai buvau prezidente, prabėgoneįtikėtinai greitai. Man pavyko pasiekti visųtikslų, kuriuos buvau išsikėlusi prieš tris metus. Be to, ši patirtis man leido patobulėti įvairiose srityse. Visų pirma, sužinojau daugiau apie politiką. Buvo daug susitikimų su politikais, išmokau, kaip su jais kalbėtis. Taip pat sustiprėjo mano organizaciniai įgūdžiai. Galiausiai, išmokau, kaip dirbti komandoje. Visi LKJA Tarybos nariai – labai skirtingi, su savais požiūriais, bet sugebėdavome susitarti, rasti kompromisą. Nepasitaikė jokių rimtų konfliktų, nepagarbos. Buvo tik stiprus bendadarbiavimas, ryšys, palaikydavome vieni kitus.

Anksčiau buvo sunku įrodyti visiems, kad LKJA yra reikalinga ir būtina. Tai buvo nauja organizacija, kuri neturėjo stipraus įvaizdžio. Šiandien aš džiaugiuosi, kad kartu su Taryba įrodėme – Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos mums visiems reikia!

Kaip manai, ką LKJA davė kurčiųjų bendruomenei?

LKJA atvėrė platesnius kelius jaunimui. Tiek vaikai,paaugliai, tiek jauni suaugę gali važiuoti į Europos kurčiųjų stovyklas, mokymus. Taip pat jie gali dalyvauti politinėje veikloje – yra kviečiami į seimą. Didelis pokytis – šiais metais stovykloje „Tylioji pasaka“ buvo tik jauni kurtieji vadovai. Jau keičiasi požiūris į kurčiuosius, kad kurtieji negali. Kadangi visi LKJA aktyvistai – kurtieji, jie parodė, kad gali daug ką.

Ko norėtum palinkėti būsimam LKJA prezidentui ir naujai Tarybai?

Svarbiausia – daug kantrybės, užsispyrimo ir bendradarbiavimo. Be to, tiek LKJA prezidentas, tiek Taryba turėtų nepamiršti savo kurčiųjų identiteto ir jo laikytis.Taip pat norėčiau, kad LKJA tęstų pradėtus darbus ir skleistų informaciją apie kurčiųjų teises. Dauguma jaunų žmonių nežino savo teisių ir nemoka pakovoti už save. O LKJA svarbiausias tikslas – ginti Lietuvos kurčiųjų jaunimo teises.

Šaltinis: Kurčiųjų draugijos mėnraštis “Akiratis” 

Autorius: Indrė Mikalauskaitė

Parašykite komentarą